Santrauka
Straipsnio tikslas yra panagrinėti J. S. Millo (pozityvistinė filosofija) bei W. Dilthey‘aus (gyvenimo filosofija) humanitarinių mokslų traktuotes ir pabandyti atskleisti dviejų požiūrių į subjekto ir metodo santykį filosofiniame tyrime skirtingumus. Pasak J. S. Millo, humanitarinių mokslų pagrindimo svarbiausia grandis yra psichologija, atrandanti ir formuluojanti abstrakčiausius ir universaliausius dvasios dėsnius. Kitos metodologinės disciplinos yra etologija (kuri nagrinėja dorovines ir fizines individo veiklos aplinkybes), visuomenės ir istorijos mokslai. W. Dilthey‘ui sielos struktūra reiškiasi kaip išgyvenimo ir supratimo ryšys: tik patirdamas savo vidujybės autonomiją, individas tampa organišku išorinių kontekstų elementu, ima juos suprasti. Humanitarinių mokslų uždavinys yra aprašyti išgyvenimo ir supratimo dialektiką, konkrečių epochų dvasią, pasaulėžiūrų tipus. Teigiama, kad kultūros ir istorijos tyrinėtojas turi pasinerti į gyvenimo srautą, aprašyti jį iš vidaus.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
