Santrauka
Straipsnyje, remiantis prancūzų personalizmo atstovų veikalais, nagrinėjamas tradicinės krikščioniškosios istoriosofijos ir šiuolaikinės buržuazinės istorijos filosofijos ryšys. Ginamas teiginys, kad ilgus amžius vyravusi krikščioniškoji istoriosofija XIX a. viduryje galutinai išsisėmė, nes ji nesugebėjo patenkinti tuometinės Europos kultūrinių ir filosofinių poreikių. Tuo laikotarpiu susiformavusioms įvairioms šiuolaikinės istorijos filosofijos kryptimis būdingos ryškios subjektyvistinės ir reliatyvistinės tendencijos istoriniame pažinime. Prancūzų personalizmo istorijos filosofija, remdamasi kritinės istorijos filosofijos principais ir teiginiais, nesėkmingai bandė suderinti metafizinį ir istorinį filosofavimo būdus. Prancūzų personalizmo atstovai mėgino sukurti asmenybės teoriją, kurioje būtų lygiai atsižvelgta į asmenybės absoliutų ontologinį reikšmingumą ir jį savaip neigiantį istoriškai sąlygotą konkrečios asmenybės egzistencijos, jos situacijos faktiškumą.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
