Estetinės komunikacijos specifika

Santrauka

Straipsnyje aprašoma estetinės komunikacijos specifika, jos objektas ir adresatas. Kūrinio vertė ar objektyvus jos turinys verte tampa tik konkrečiam vartotojui. Literatūrinės komunikacijos pradžia – rašytojas, tekstas, kritika, pabaiga – skaitytojas. Aptariamos estetikos problemos (kūrybos, kūrinio grožio), svarstoma etikos susijungimo su estetika galimybė. Tiek skaitytojo, tiek autoriaus dorovė, etinis elgesys labai artimas vertinimui pagal grožio dėsnius, nes tie reiškiniai susiję su tokiomis kategorijomis kaip sąžinė, garbė, užuojauta, meilė – jos abstrahuotos nuo utilitarinės veiklos. Aptariamos literatūros kūrinio dialektiškai santykiaujančios vidinė ir išorinė pusės. Išsakoma nuomonė, kad menas turi palaikyti individualų unikalumą, ugdyti asmenybės savitumą ir originalumą unifikuotame pasaulyje. Daroma išvada, kad estetinės komunikacijos specifika – estetinė abstrakcija, grožinio kūrinio savarankiška vertė ir struktūrinis autonomiškumas, kūrėjų ir skaitytojų estetinių interesų lygiateisiškumas ir dialektinė sąveika – lemia meninės kūrybos socialines potencijas formuoti žmogaus ir visuomenės estetinės orientacijos kryptį ir taip veikti asmenybės pasaulio visumą.