A. Ryglio menosiekos teorija

Santrauka

Straipsnyje analizuojami Vienos menotyros mokyklos atstovo A. Rieglio meno teorijos ir istorijos tyrimo svarbiausi principai. Svarbiausia jo teorijos sąvoka – menosieka (vok. Kunstwollen), išreiškianti imanentinį žmogiškosios meno kūrybos poreikį, išreiškiantį dailės esmę, jos autonomiją kitų kultūros sričių atžvilgiu. Aptariami dailės kūrinio pagrindiniai elementai: kūrinio paskirtis, medžiaga, technika, kūrinio motyvas, jo turinys (kurį lemia poetinė, religinė ir kitos kultūros sritys) ir formalios išraiškos priemonės, elementai, kuriuos A. Rieglis apibūdina kaip tikrąją meno savastį. Reikalaudamas meno teorijos objektyvumo, A. Rieglis atmeta vertybinę meno prigimtį, nes ji neleidžia nešališkai traktuoti dailės istorijos reiškinius. Jis taip pat reikalavo griežto sąlygotumo, griežtų raidos principų, pagal kuriuos dailės kūrinys turi tikslią, vienareikšmiškai nulemtą vietą, padiktuotą vidinės meno raidos būtinybės. A. Rieglio nuopelnu laikoma tai, kad jis atskleidė dailės vaizdinę specifiką, daug dėmesio skyrė meninei išraiškai, siekė įveikti meno istorijos aprašomąjį pobūdį ir rasti esminius, specifinius formų organizacijos principus, kuriuos jis aptiko suvokimo psichologijoje ir fiziologijoje.