Santrauka
XX amžiuje nepriklausomybę iškovojusi lietuvių tauta susidūrė su istorine tautinių mažumų nacionalinės integracijos problema. Iki 1926 m. perversmo šios problemos sprendimo strategija grįsta 1922 m. Konstitucijoje apibrėžta Lietuvos Tautos kategorija. Perversmo būdu ketvirtajame dešimtmetyje įsitvirtinę tautininkai kūrė savo strategiją. Jos taikymas smarkiai palietė gausiausią Lietuvos tautinę mažumą - žydus. Tautininkai, besivadovaudami etninio nacionalizmo bei pilietiškumo (paneigiančío Lietuvos Tautos sąvoką) sampratomis, nubrėžė kultūrinio šios mažumos tautinės tapatybės raiškos ribas. Esminis kriterijus - žydų mažumos kultūrinio lojalumo idėja. Ši mažuma buvo padalyta į savus ir svetimus, o tai ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje ženklina galutinį visuotinės lygybės principo atsisakymą bei komunitarinių tendencijų stiprėjimą. Šių tendencijų įsigalėjimas ir sudarė esmines kultūrinės žydų tapatybės charakteristikų motyvacijas.
