Santrauka
Remiantis Platono ir Origeno tekstais straipsnyje nagrinėjamas poezijos ir filosofijos santykis. Pateikiami filosofinės poetikos, kaip interpretacinio dalyko, apmatai, aptariamas jos objektas, interpretavimo būdai, ji palyginama su estetikos teorija. Origeno poetikoje taikoma tiponimija, metonimija ir alegorezė. Poetinis Origeno metodas suponuoja tiesos sampratą, kuri yra nepasiekiama. Poetika – ne tik Origeno egzegezės metodas, bet ir jo kosmologijos prielaida: pasaulis kaip Raštas sudaro vieningą poetinę darną, kuri yra dieviška, nes jos dalis sieja dieviškasis Žodis. Platono poetika reiškiasi šėlu, kuris sutampa su įkvėpimu. Šėlas – beprotiškas ir įkvepiantis – poetikos, bet ne estetikos principas. Dialektika (samprotavimo būdas) Platonui yra sutelkimas ir suskirstymas. Dialogą sutelkia poetinė figūra – šėlas, o suskirstymas suponuoja pliuralistinį (poetinį) metodą. Filosofinė poetika apima mokslą, dialektiką ir poeziją. Filosofinė poetika yra poetiškas samprotavimas ir interpretacinė disciplina, kurios temos neapsiriboja poezija ar menu, todėl tai yra žaismo ir dialektikos dermės meistrystė.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
