Archainio mąstymo krizė, arba pagrindinė metafizinė antikos problema
-
Vytautas Rimvydas Litvinas
Publikuota 1998-09-29
https://doi.org/10.15388/Problemos.1998.54.6892
PDF

Reikšminiai žodžiai

Parmenidas
Herakleitas
antikos filosofija
būtis
ontologija

Santrauka

Straipsnyje analizuojami antikos filosofų Parmenido ir Herakleito požiūriai į tikrovę, kurie interpretuojami kaip simbolinio mąstymo destrukcijos rezultatas. Pats bandymas racionaliai suvokti tikrovę (tai, kas yra) implikavo pažįstančiojo psichinio turinio – simbolio – skilimą. Atsakymas į fundamentalų klausimą, kas yra tikrovė, tapo daugiareikšmis: simbolis, psichinė realybė skilo į tai, ką jaučiame, tai, ką mąstome, ką išsakome, t. y. į laikinį daiktą, jį įvardijantį žodį ir to žodžio turinį. Herakleitas išreiškia veiklųjį pasaulio dinamizmo santykį su pačiu savimi, jo realumą ir esmę – aktyvumą. Amžinas tekėjimas, amžinas nesantaikos liepsnojimas yra harmonijos, kaip pasaulinio dinamizmo išraiškos, šaltinis. Harmonija yra visuotinės kovos pasekmė. Parmenido sistemoje pagrindinis klausimas, kaip ir Herakleitui, yra pasaulio prieštaringumo problema. Jam pirmiausia kyla tapsmo galimybės klausimas. Šis esaties pažinimo kelias yra nemąstomas, bevardis. Esinys, kurio neįformina žodžio kuriantysis pradas, netenkąs savo galios laiko dinamizme, Parmenidui praranda būties pilnatvę.
PDF
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės. 

Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai