Santrauka
Straipsnyje analizuojama W. Jameso pragmatizmo teorija, apimanti tam tikrą pažinimo metodą ir tiesos sampratą. Pragmatinis metodas bando išspręsti metafizinius ginčus jų keliamas teorines alternatyvas pateikdamas empirinės verifikacijos testui. Pragmatinis metodas traktuoja žmogiškąjį pažinimą kaip nesibaigiantį procesą, kuriame verifikuojamos teorijos tėra laikini instrumentai pasauliui pažinti ir valdyti. Naujos idėjos keičia senąsias, o pastarosios ne išnyksta, bet tampa sudedamaisiais naujų idėjų komponentais. Būtinas ir teorijų praktinis pritaikymas: pažinimo procese teisingomis privalu pripažinti tas teorijas, kurios leidžia žmogui daugiau ar mažiau užvaldyti aplinkinį pasaulį. Pragmatinė tiesos samprata pripažįsta tiesą kaip idėjos ir realybės atitikimo santykį. Vienos teisingos idėjos, koncepcijos, teorijos (gamtamokslinės, sveiko proto ir pan.) atitinka mūsų išorinės patirties, kitos (metafizinės grynojo proto idėjos, melioristinė etika ir pan.) – vidinės patirties pasaulį.
