Neoscholastinė filosofijos objekto samprata Lietuvoje
-
Rūta Rinkevičienė
Publikuota 1990-10-01
https://doi.org/10.15388/Problemos.1990.44.7081
PDF

Reikšminiai žodžiai

Neoscholastika
Lietuvos filosofija
filosofijos objektas
Dievas
žmogus

Santrauka

Straipsnyje nurodoma, kad nustatyti neoscholastinės filosofijos diferenciaciją yra problemiška, nes joje taikytos filosofijos sampratos nebuvo nuoseklios. Lietuvos XX a. pirmosios pusės neoscholastinėje filosofijoje išsiskyrė dvi filosofijos koncepcijos: tradicinė (tomistinė), filosofijos objektu laikanti Dievo ir pasaulio santykius, ir neortodoksinė, besiorientuojanti į žmogaus ir Dievo santykių problemą, kuri būdinga spiritualistinėms filosofijos srovėms. Tradicinė, ortodoksinė, kryptis (P. Kuraitis) domėjosi visa realybe – materialaus, gamtinio pasaulio ir metafizinės būties santykiais. Filosofijos uždaviniu laikė atskleisti ontinę žmogaus padėtį pasaulyje, etinę poziciją, pažintinį santykį su transcendencija. Neortodoksinė Lietuvos neoscholastikos kryptis (A. Jakštas, S. Šalkauskis, P. Dovydaitis, I. Tamošaitis, K. Ambrozaitis) buvo labiau išplėtota ir eklektiška. Teigė, kad materialus filosofijos objektas yra neribotas, tai tikrovės visuma. Formalus objektas yra protu suvokiamas Dievas, kiek jis yra regimojo pasaulio priežastis.
PDF
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės. 

Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai