Makso Vėberio socialinio pažinimo metodologijos kontūrai
-
Zenonas Norkus
Publikuota 1990-09-29
https://doi.org/10.15388/Problemos.1990.42.7106
PDF

Reikšminiai žodžiai

Maksas Weberis
socialinis pažinimas
metodologija
idealieji tipai
nominalizmas

Kaip cituoti

Norkus Z. (1990). Makso Vėberio socialinio pažinimo metodologijos kontūrai. Problemos, 42, 60-68. https://doi.org/10.15388/Problemos.1990.42.7106

Santrauka

Straipsnis skirtas M. Weberio socialinio pažinimo metodologijos analizei. Pateikiami mąstytojo pagrindiniai gyvenimo ir kūrybos faktai. Jo kūryboje išskiriami du etapai. Pirmąjį autorius pavadina „tyrinėtojo-empiriko“, jis truko iki 1898 m. Antrojo etapo centrine tema tampa Vakarų kapitalizmo specifika ir genezė, taip pat šiuo metu išplėtojama savita socialinio pažinimo metodologinė koncepcija. Joje skiriamos šios pagrindinės dalys: socialinio pažinimo objektų konstitucijos koncepcija; sąvokų sudarymo (konceptualizacijos) koncepcija; aiškinimo koncepcija; supratimo koncepcija; metodologinio individualizmo koncepcija. Pirmosios keturios dalys yra daugiau deskriptyvinio pobūdžio, penktoji (ir iš dalies ketvirtoji) – normatyvinė. M. Weberis teigė, kad socialinis pažinimas gali kai ką daugiau, negu gamtamokslinis pažinimas, mat jis gali ne tik priskirti priežastis dėsnių pagrindu bei suformuluoti pačius dėsnius, bet ir suprasti aiškinamus reiškinius. M. Weberis į savo metodologiją įvedė normatyvinį aspektą. Jis laikėsi nuomonės, kad suprasti galima tik atskirų asmenų veiksmus, nes tik atskiro asmens veiksmai turi subjektyvią prasmę, kuri yra aiškinančio supratimo objektas.
PDF
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės. 

Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai

<< < 5 6 7