Publikacijoje nagrinėjama socialinio charakterio problema, nurodoma jo struktūra ir funkcijos. Socialinis charakteris apibrėžiamas kaip esminis grupės narių daugumos charakterio struktūrinis branduolys, kurį suformavo šios grupės pagrindiniai potyriai ir bendras gyvenimo būdas. Nagrinėjama, kaip charakteris veikia individą ir visuomenę. Normalaus žmogaus charakterio subjektyvi funkcija – nukreipti elgesį praktiniu požiūriu būtina jam kryptimi, o veikloje – patirti psichologinį pasitenkimą. Socialinis charakteris internalizuoja išorines būtinybes ir tuo būdu pajungia žmogiškąją energiją konkrečiai ekonominei ir socialinei sistemai. Šeima yra psichologinis visuomenės atstovas. Nors charakterio vystymąsi formuoja pagrindinės gyvenimo sąlygos ir nors nėra biologiškai nekintančios žmogiškosios prigimties, ji turi savo dinamiką, kuri yra aktyvus veiksnys socialinio proceso evoliucijoje. Nurodomi E. Frommo ir S. Freudo socialinės psichologijos skirtumai. Apžvelgiamos žmogiškojo kultūros pagrindo interpretacijų trys kryptys – psichologistinė (S. Freudas), ekonomistinė (K. Marxas) ir idealistinė (M. Weberis) pozicijos.
