Straipsnyje aptariama laisvės sąvokos raida egzistencinėje filosofijoje. S. Kierkegaardas pastebėjo socialinės aplinkos suabstraktėjimą, susvetimėjimą, kurį jis įveikia užsidarydamas į subjektyvios egzistencijos ratą bei palikdamas save visiškos sprendimo laisvės akivaizdoje. E. Husserlis suvokė buržuazinės kultūros ir mokslo krizę, t. y. peršoko per sprendimo laisvės lygmenį į sprendimo motyvacijos lygmenį, apmąstydamas kultūrinės motyvacijos (prasmių teikimo) krizę. Jis teigė, kad krizę galima įveikti pakeitus motyvaciją (atradus senąsias humanistinės kultūros tendencijas). M. Heideggeris pamėgino į kultūrą pažvelgti istoriniu požiūriu, atlikdamas savirefleksiją jau sprendimo motyvaciją sąlygojančių aplinkybių lygmenyje. Jam laisvės galimybė atsiveria būties supratimo dėka ir įgyvendinama įgyjant savo likimą, t. y. aktyviai sutinkant tai, kas žmogų ištinka. Laisvės koncepcijose egzistencialistai siūlė būdus kompensuoti asmenybės deformaciją, išsaugoti jos neprilygstamąją vertę, tačiau realiai jie nesugebėjo įgyvendinti savo humanistinio idealo.
