Dorovės pagrindų problema Šviečiamosios epochos filosofijoje
-
Lolita Kuginienė
Publikuota 2014-09-29
https://doi.org/10.15388/Problemos.1987.37.7196
PDF

Reikšminiai žodžiai

Etika
dorovė
prigimtis
protas
valstybė

Kaip cituoti

Kuginienė L. (2014). Dorovės pagrindų problema Šviečiamosios epochos filosofijoje. Problemos, 37, 75-79. https://doi.org/10.15388/Problemos.1987.37.7196

Santrauka

Naujųjų amžių filosofijos vienas pagrindinių principų skelbia, kad filosofija, kaip ir mokslas, išreiškia istorinio žmogaus požiūrį. Ši filosofija neabejoja savo praktiniu reikšmingumu. Ji siekė nurodyti žmogaus praktinio elgesio principus bei gyvenimo orientyrus, pagrįsti socialinio gyvenimo normas. Etika buvo suprantama kaip mokslas, turintis gamtinį objektą – dorovės reiškiniai turi būti įjungiami į gamtos reiškinių pasaulį. Tam reikėjo įveikti tradicinį žmogaus kūno ir sielos dualizmą, kurį XVII a. įveikė T. Hobbessas teigdamas, kad siela yra kūno funkcija. Jo nuomone, visuotinis elgesio kriterijus, reikalingas dorovei pagrįsti, kyla iš valstybės valios ir proto. Prigimtiniai proto reikalavimai valstybės dėka peršoka į dorovės privalėjimo sritį, tačiau praranda savarankiškumą ir turinio apibrėžtumą. XVIII a. prancūzų švietėjai, mėgindami empiriškai konstatuojamais reiškiniais atskleisti dorovės esmę, prieina panašią išvadą, kad etika turi būti susijusi su politika ir įstatymų leidyba.
PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės. 

Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai