Dvasinio kino konceptas Gilles’io Deleuze’o filosofijoje Jūratė Baranova
Straipsniai
Jūratė Baranova
Vilnius University
Publikuota 2016-12-20
https://doi.org/10.15388/Relig.2016.4
PDF
HTML

Reikšminiai žodžiai

dvasinis pasirinkimas
dvasinis kinas
Deleuze’as
Bressonas
Tarkovskis

Kaip cituoti

BaranovaJ. (2016) „Dvasinio kino konceptas Gilles’io Deleuze’o filosofijoje Jūratė Baranova“, Religija ir kultūra, 0(18-19), p. 50-61. doi: 10.15388/Relig.2016.4.

Santrauka

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]

Ar įmanoma, pasitelkus kino meno atvertas galimybes, ugdyti jautrumą vertybiniams apsisprendimams? Ar yra galimas kinas, kuris kreiptų žiūrovo nuostatas dvasinių vertybių link? Tikėtina, kad tai galbūt perteklinis reikalavimas meno žanrui, kuris arba nesiekia, arba nepajėgus realizuoti tokio pobūdžio užduočių. Gali būti, kad, netgi siekdamas įgyvendinti tokio lygmens užduotis, kinas yra nepajėgus savo priemonėmis jas atliepti. Straipsnis prasideda nuo provokuojančio klausimo: kodėl galima suabejoti „sakralaus meno“ galimybe? Religinio meno kaip kičinio oksimorono galimybę įžvelgia Tomas Sodeika, remdamasis neįmanomybės vaizduoti sacrum reprodukuojamuose vaizduose prielaida. Straipsnyje analizuojamas Gilles’io Deleuze’o (1925–1995) kino filosofijoje formuluojamas dvasinio pasirinkimo kino konceptas, keliant klausimą, ar jis negalėtų atverti lygiagrečios kičiniam religiniam kinui, bet visgi steigiančios religinės etikos vertybes refleksijos galimybės. Straipsnio autorė prieina prie išvados, kad Deleuze’as, pratęsdamas Søreno Kierkegaard’o įžvelgtą trijų dvasios lygmenų koncepciją ketvirtąja (laiko) ir penktąja (dvasios) dimensijomis, suranda dvasinio kino, lygiagretaus religiniam, kuris artimas revoliuciniam, apibrėžties galimybę. Tokio kino prielaidas Deleuze’as fokusuoja į prancūzų kino režisieriaus Roberto Bressono (1901–1999) kūrybą, tačiau straipsnio autorė jam priskirtų ir Ingmaro Bergmano (1918–2007), ir Andrejaus Tarkovskio (1932–1986), kaip, beje, ir šiame straipsnyje, ir Deleuze’o kino filosofijoje neminimo Krzystofo Kieslowskio (1941–1996) kūrybą. Tokio priskyrimo kriterijus būtų paties Deleuze’o siūloma Atverties kaip viseto, judančio tarp dviejų dimensijų (erdvinės ir laikinės), leidžiančio išvengti radikalaus materijos ir dvasios supriešinimo, paradigma. Bressono kinematografas straipsnyje pasitelkiamas kaip paties Deleuze’o išskirtas dvasinio kino vienas iš tipinių atvejų, atsispindintis ne tik Deleuze’o, bet ir Tarkovskio refleksijose. Pamatinė prielaida dvasinio kino steigčiai, autorės manymu, yra kaip būtina galimybė, Deleuze’o išskirta konkrečiame filme, iki galo neregima, bet galbūt fliuktuojanti anapus regimo lauko (hors-champ).

PDF
HTML
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.