Straipsnyje svarstomos Lietuvos žydų halachinio mąstymo ypatybės, pasitelkus keletą XVIII a. pabaigos–XX a. pradžios rabinų tekstų. Straipsnyje aptariama, kaip šis mąstymas XIX a. buvo ideologiškai išreikštas mitnagdiška (t. y. opozicine chasidizmui) priešprieša. Kaip plačiai žinoma, atsiradus šiai priešpriešai, paplito litvako, kaip palinkusio prie storų Talmudo tomų ir benarpliojančio sudėtingas nuo aktualaus gyvenimo realijų atitrauktas halachines problemas, stereotipas, priešpriešintas religinio entuziazmo apimto chasido stereotipui. Straipsnyje parodoma, kad Lietuvos Halachos autoritetų Halachos samprata buvo grįsta ne pragmatiškumo, o pragmatiško nesuinteresuotumo nuostata, siekiant religinio Halachos studijavimo idealo, suprantamo kaip studijavimas dėl paties studijavimo.