Rinkevičius, L. (2002) “Rizikos bei dvigubos rizikos visuomenės teorija ir jos taikymas sociologinei Lietuvos visuomenės raidos diagnostikai”, Sociologija. Mintis ir veiksmas, 10, pp. 108–115. doi:10.15388/SocMintVei.2002.2.6170.
Rizikos bei dvigubos rizikos visuomenės teorija ir jos taikymas sociologinei Lietuvos visuomenės raidos diagnostikai
Santrauka
Straipsnio tikslas – išnagrinėti rizikos visuomenės teorijos (Beck 1992) teiginius apie šiuolaikinės visuomenės raidos ypatumus bei skirtumus lyginant su „paprastosios modernybės“ (simple modernity) raidos etapu ir ištirti šios teorijos tinkamumą posovietinių visuomenių raidos sociologinei diagnostikai. Siekiant šio tikslo, straipsnyje taip pat gvildenama glaudžiai susijusi refleksyvios modernizacijos teorija (Beck, Giddens, Lash 1994). Šių teorijų perspektyvoje analizuojami šiandieninės Lietuvos visuomenės raidos bruožai. Nagrinėjami empiriniai atvejai bei jų sociologinė interpretacija patvirtina rizikos visuomenės teorijos teiginių pagrįstumą Lietuvoje vykstančių procesų atžvilgiu, tačiau kartu atskleidžia poreikį šią teoriją plėtoti. Viena iš svarbiausių tokios plėtotės sričių - didžiosios politikos bei subpolitikos struktūrinė įtaka visuomenės požiūriams, ekologinių bei kitokių grėsmių suvokimui ir atitinkamai elgsenai, priklausančiai nuo visuomenės į(si)bauginimo. Tarpusavyje persipynęs abejojimas tiek gerovės teisėto paskirstymo visuomenėje, tiek ir ekologinių grėsmių išvengimo institucine geba leidžia apibūdinti Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių, visuomenę dabartiniu raidos laikotarpiu kaip dvigubos rizikos visuomenę. Tokioje visuomenėje branduolinio, ekologinio bei kitokio pobūdžio nesaugumo ir neapibrėžtumo pojūtis bei suvokimas persipina su dvejonėmis bei mąžtančiomis iliuzijomis dėl svarbiausių modernios visuomenės institucijų – rinkos, mokslo ir technologijos, valstybės demokratinių institucijų - gebėjimo spręsti kylančias naujo pobūdžio problemas.