Ekologinės modernizacijos teorija: esminiai bruožai ir kritinės įžvalgos
-
Leonardas Rinkevičius
Publikuota 2015-04-04
https://doi.org/10.15388/SocMintVei.2000.1-2.7165
PDF

Reikšminiai žodžiai

aplinkosauga
aplinkosaugos sociologija
ekologinės modernizacijos teorija

Kaip cituoti

Rinkevičius L. (2015) „Ekologinės modernizacijos teorija: esminiai bruožai ir kritinės įžvalgos“, Sociologija. Mintis ir veiksmas, 0(1-2), p. 21-42. doi: 10.15388/SocMintVei.2000.1-2.7165.

Santrauka

Aplinkosaugos klausimai tik neseniai tapo sociologinių tyrimų objektu (Catton ir Dunlap, 1979; Buttel, 1987). Aprašant ekologinę modernios visuomenės problematiką, susiformavo keletas aplinkosaugos sociologijos teorinių krypčių - ekologinės modernizacijos (Mol, 1995; Weale, 1992; Hajer 1995; Spaargaren, 1997; Rinkevičius, 1998), rizikos visuomenės bei refleksyvios modernizacijos (Beck, 1992; Beck, Giddens ir Lash 1994), savitikslės kapitalistinės gamybos "smagraičio" (Schnaiberg, 1980), ekologinio socializmo (Pepper, 1993; Dickens, 1992) bei kitos. Kiekviena teorinė kryptis skirtingai aiškina modernios visuomenės ekologinės krizės ištakas bei galimus visuomenės kaitos scenarijus. Siekiant atskleisti svarbiausius ekologinės modernizacijos teorijos teiginius ir bruožus, šiame straipsnyje ji nagrinėjama, lyginant su kitais teoriniais aplinkosaugos sociologijos požiūriais. Straipsnyje pateikiama originali ekomodernistinės teorijos interpretacija, išryškinami jos svarbiausi aspektai bei jų tarpusavio sąsajos. Teorijų analizei ir palyginimui pasitelkiami svarbūs socialinės realybes faktai, kurie leidžia atskleisti vieno ar kito teorinio požiūrio adekvatumą lyginant su empirika ir pagrįsti ekomodernistinės teorijos tinkamumą ekologinio imperatyvo skatinamų Lietuvos visuomenės vertybinių bei institucinių pokyčių analizei.
PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.