Straipsnyje analizuojama, kaip Lietuvos mokyklinio švietimo sistema moko suvokti kalbą ir vertinti kalbos reiškinius (kalbos įvairovę, skirtingas kalbos formas ir atmainas) bei kalbos funkcijas (komunikacinę ir identifikacinę). Tyrimo pagrindas – naujausi, po 2000 metų išleisti, paskutinių gimnazijos klasių (11–12 klasių) lietuvių kalbos vadovėliai. Kokybinės analizės metodu tiriama, kokia kalbos samprata pateikiama mokiniams, kiek laikomasi šių dienų kalbotyros deskriptyvumo nuostatų ir žinių apie kalbą ir kiek vadovėliuose tebesama vadinamosios tradicinės (preskriptyviosios) gramatikos požiūrio ir kalbos taisymo idėjų