Horinzontalusis ir vertikalusis kalbos kontinuumo skaidumas: XXI amžiaus kalbėjimo variantai paprastojo kalbos vertintojo požiūriu
Kiekvienos kalbos repreentacinių sistemų kiekis ir įvairovė iš esmės parodo tos kalbos tyrimų išsamumą ir teorinius tyrėjų prioritetus. Įteisinti mokslinėje tradicijoje teoriniai imperatyvai yra kalbėjimo variantų skyrimo ir jų mokslinio tyrimo sąlyga. et kokiu atveju tyrėjas skiria variantus tik vadovaudamasis objektyviais raiškos požymiais. Kitaip yra su paprastuoju kalbos bendruomenės nariu. o kalbėjimo variantų atmainų taksonomija padedanti orientuotis olistinėje tautinės kalbos erdvėje nebūtinai argumentuojama kalbos faktu t. y. objektyviu raiškos skirtumu. Šiame straipsnyje bandoma tipologiuoti paprastųjų kalbos bendruomenės narių vardijamus kalbėjimo variantus įvertinant jų neatitartį mokslinėse paradigmose tyrėjų išskiriamiems geolingvistiniams ir sociolingvistiniams kalbos variantams. Tiriamoji medžiaga gauta vykdant parengiamuosius mokslinio projekto Lietuvių kalba idealai ideologijos ir tapatybės lūžiai skirto lietuvių kalbos atmainų prestižiškumui kalbos idealams, kalbos ideologijoms ir pan. tirti, darbus.