Mokslo kalba yra viena iš viešosios bendrinės kalbos vartojimo sričių, kuriai neretai teikiamas prestižinės kalbos statusas, taigi drauge keliami ir griežtesni norminės, taisyklingos kalbos reikalavimai. Kokia yra konkrečios mokslo srities kalba, ar pagrįstai ją galima vadinti prestižine, ar paisoma normų reikalavimų, atskleidžia mokslo kalbos tyrimai. Šiame straipsnyje teisės mokslo kalba tiriama reikšmės vertinių vartojimo aspektu. Tiriamoji straipsnio medžiaga – apie 100 autorinių spaudos lankų 2013 m. lietuvių kalba parašytų teisės mokslo darbų rankraščių, kurie, daroma prielaida, parodo realią rašytinės teisės mokslo kalbos ituaciją. Straipsnio tyrimo objektas – svetima, iš kitų kalbų skolinta reikšme vartojami žodžiai, arba semantizmai. Straipsnio tikslas – nurodyti, kurių semantizmų vartojimo atvejai tėra pavieniai, o kurių – rodo tokio vartojimo polinkį, išskirti pagrindines semantizmų grupes atsižvelgiant į jų kilmę ir išsiaiškinti nurodytų reikšmės vertinių grupių atsiradimo ir vartojimo rašytinėje teisės mokslo kalboje priežastis. Vertinant kilmės aspektu išskiriamos dvi pagrindinės teisės mokslo darbų rankraščiuose vartojamų semantizmų grupės: senieji, arba tie, kurie atsirado dėl rusų kalbos poveikio, ir naujieji, arba tie, kurie atsirado dėl anglų kalbos poveikio. Šių reikšmės vertinių atsiradimo ir paplitimo rašytinėje teisės mokslo kalboje priežastys pagal tai, ar esama tiesioginių semantizmo vartotojo kontaktų su svetima kalba ar ne, straipsnyje suskirstytos į pirmines ir antrines.