Atsigręžiant į lietuvių liaudies dainų skelbimo ištakas

Santrauka

Svarstant ikirašytinės ir rašto kultūros santykių istorinę refleksiją siekiama nuodugniau aptarti rašto sąlygomis atsirandančias neįprastas dainuojamajai tautosakai, kaip procesui, būsenas. Gerai žinoma, kad rašto kultūra dažniausiai pagrįstai yra reflektuojama kaip neabejotinas kultūros pažangos rodiklis. Šio kultūrinio vyksmo palankių vertinimų akiratyje savaime atsiduria ir vėlesniais rašto istorijos tarpsniais prasidėjęs liaudies dainų užrašinėjimas bei spausdinimas. Abu fiksavimo būdai Lietuvos kultūros istorijoje yra vienalaikiai reiškiniai, tačiau jau pradiniame etape (nuo XVIII a. vid. iki XIX a. pr.) ypač išauga liaudies dainos sklaidos spausdintu žodžiu reikšmė. Straipsnyje siekiama persvarstyti, iš naujo interpretuoti, kokioje sociokultūrinėje erdvėje kristalizavosi šis naujasis liaudies kūrybos sklaidos būdas, kokius tikslus turėjo pirmieji liaudies poezijos skelbėjai ir kaip jiems pavyko juos įgyvendinti, žvelgiant iš didelio istorinio nuotolio – dabarties laiko. Dėmesys koncentruojamas iš esmės į vieną lietuvių dainų raštijos pradžios aspektą – kaip ir kodėl pasikeičia liaudies dainos būvis, jai tapus spausdintu šaltiniu. Šiai problemai gvildenti pasitelkiama analitinė hermeneutinio pobūdžio interpretacija.