Ligšioliniame tautosakos moksliniame diskurse apie Lietuvių liaudies dainyną, savo apimtimi didžiausią lietuvių folkloristikoje spausdintą dainuojamosios tautosakos šaltinį, paprastai iškeliama jo mokslinė ir kultūrinė reikšmė. Ne kartą aptarinėta pagal dainų žanrus sudarytų vienodos struktūros tomų turinys ir su kiekviena nauja sąvado knyga atsiverianti nauja prieiga naudotis ir toliau tirti šį svarbų, su tautine tapatybe siejamą poetinį paveldą. Atėjo metas pasidomėti šio daugiatomio leidinio išskirtine leidimo istorija, prasidėjusia sovietmečiu ir dar nesibaigusia iki dabar. Jos pirminei analizei atlikti stiprias atramas teikia paskelbti sovietmečio tyrimai, ypač konceptualūs naujausi šiuolaikiniai istorikų, literatūrologų darbai. Straipsnyje apsiribojama dviejų pagrindinių klausimų svarstymu: 1) kaip klostėsi sovietinės cenzūros akiratyje atsidūrusios tautosakos, pirmiausia dainų, ideologiškai suvaržyta viešoji sklaida; 2) kas keitėsi / nesikeitė Lietuvių liaudies dainyno rengimo koncepcijoje Lietuvai atgavus nepriklausomybę.