Iš sovietinės dainotyros: tarp pasirinkimo ir prievolės

Santrauka

Iki šiol sovietmečio lietuvių folkloristika tyrinėta dar per mažai. Paprastai dėmesio centre atsiduria tik pagrindinės anuomet vykdytų darbų kryptys ir jų rezultatai: dainologijos baruose tai dainų žanrų klasifikacinės sistemos sukūrimas, vadinamųjų kapitalinių tautosakos šaltinių – Lietuvių liaudies dainyno sąvado – rengimas ir leidyba. Kol kas beveik visai nesidomėta pačia sovietmečio folkloristų karta ar kurio nors pavienio jos atstovo moksline veikla, ypač individualaus pasirinkimo galimybėmis. Pernai minėtos tautosakininkės Pranės Jokimaitienės 100-osios gimimo metinės paakino jos folklorinius darbus patyrinėti būtent sovietinės ideologijos reikalavimų, kurie buvo keliami šiai sričiai, kontekstuose. Nors iš tikrųjų tai išskirtinis atvejis, kadangi prieškariu nepriklausomoje Lietuvoje augusios tautosakininkės biografija dėl įvairių priežasčių laikyta itin netinkama sovietiniam režimui. Todėl iš naujo perskaičius P. Jokimaitienės tautosakos publikacijas, rašytas sovietmečiu, gilinantis ir stebint jose galimų ideologinių įtampų lauką, tekstuose justi stiprios asmenybės, saikingai pasinaudojančios viešajam diskursui įprastu „vidinio cenzoriaus“ įrankiu, dvasia, kartu – gebėjimas nesileisti į jokius kompromisus su savo sąžine.

Siūloma P. Jokimaitienės mokslo darbų interpretacija taip pat leidžia konstatuoti, jog ji, dirbdama pagal visoje Sovietų sąjungoje unifikuotą folkloro tyrimų programą, nieko nedarė paviršutiniškai – nei tirdama dainų kūrybą kaip socialinį ar meninį diskursą, nei rašydama tautosakos sklaidos tekstus. Dauguma folkloristės dainų interpretacijų gerai argumentuotos, pasižymi konstruktyvumu, o jos dainų samprata, modeliuojama iš filologinių prieigų, yra nepraradusi savo reikšmės ir dabartiniu lietuvių folkloristikos etapu.