Įvietinta folklorinė atmintis grožinėje kūryboje: pasvalietiškoji versija

Santrauka

Straipsnyje leidžiamasi į lig šiol mažai folkloristų judintą probleminį lauką, provokuojantį patyrinėti, kiek ir kaip lietuvių grožinės literatūros prozoje reflektuojama folklorinė atmintis. Jos paieškos susiaurinamos regioniniu aspektu: žvalgomasi po prozos tekstus, susijusius su viena konkrečia vietove – straipsnio autorės gimtuoju Pasvalio kraštu. Selektyviai pasirenkami iš šio krašto kilusių trijų autorių parašyti trys grožinės literatūros kūriniai, kurių siužetai neatsitiktinai lokalizuojami irgi šio krašto tose pačiose arba geografiškai labai artimose erdvėse. Siekiama atpažinti tekstuose įrėžtus gilesnius ir vos įžiūrimus folklorinės kultūros įspaudus, atsižvelgiant į juos palikusio folkloro ar jam giminiško reiškinio lokalumą bei kur kas universalesnę jo prigimtį. Skaitant knygas ima vertis keliasluoksnė pasvalietiškosios tradicinės kultūros versija bei istorijos raidoje kitusi jos samprata. Domimasi tiek teksto autoriaus požiūriu į aprašomus dalykus, tiek vietos kultūrą atpažįstančiojo, ypač išeivio iš tos kultūros, recepcija. Regioniškai apsiriboto literatūrinio diskurso tyrimas leidžia teigti, jog šiandien grožinis tekstas gali būti interpretuojamas kaip dar neišsemtas folklorinės atminties šaltinis, kuriame v i e t o s folklorinė kultūra dažnai artikuliuojama ne blogiau nei per mokslinius lauko tyrimus specialistų sudaromose tradicinės kultūros išklotinėse.