Lietuvių talalinė: šiapus ir anapus leidžiamo juoko ribų

Santrauka

Straipsnis skirtas lietuvių folkloristikoje mažai tirtam periferiniam talalinės žanrui aptarti. Apžvelgiama jo rinkimo bei spausdinimo, taip pat tyrimo istorija XIX a. antrosios pusės–XX a. laikotarpiu, dėmesį labiau koncentruojant į prieškarį. Pagrindine pateikto tyrimo problema šalia kitų aktualių talalinių procesui akcentų pasirinktos jo komunikacinės intencijos, turint galvoje žanro populiarumą, nepaisant to, jog pusė tiriamos medžiagos yra obsceniško turinio ir necenzūrinės raiškos. Prieinama prie išvados, jog transgresija – peržengimas draudžiamos ribos, už kurios smagiai ir tarpo komiška nešvankioji kūryba, gali palankiai veikti, netgi telkti sociumą, iš anksto susitaikiusį su tam tikrais kompromisais. Analizės akiratyje ir lietuvių talalinei tradiciškai artima laikoma to paties laikotarpio rusų kupletų formos liaudies poezija (rus. чаcтушки) ir labai platus jai skirtas mokslinis diskursas. Talalinės tekstai ir kontekstai interpretuoti nuolat siekiantis hermeneutinės metodikos atramų; naudotasi spausdintais šaltiniais ir Lietuvių tautosakos archyve esančia medžiaga.