Santrauka
Civilinis procesas ilgą laiką buvo daugiausia nacionalinės teisės šaka, kurią kiekviena valstybė plėtojo savarankiškai. Tačiau šiuolaikinės globalizacijos kryptys skatina valstybes suderinti savo teisėtvarką taip, kad galėtų veiksmingai veikti kartu ir nelikti atskirtos (izoliuotos). Nacionalinė specifika nebėra nustatantysis veiksnys, kur kas svarbiau tai, kiek nacionalinių šalių teisės sistemos yra suderinamos ir gebančios dirbti drauge. Ypač tai aktualu šalims, kurios palaiko ilgalaikius ir glaudžius ekonominius, politinius ir kultūrinius ryšius. Civiliniam procesui reikia suartėti ne mažiau nei materialinei teisei, nes būtent per teismą asmenys siekia apsaugoti savo teises, įskaitant ir tarpvalstybinius teisinius santykius. Didžiausią pažangą, kuriant bendrąją viršnacionalinę teisę, pasiekė ES šalys, tačiau ir čia pastebimi įstatymų apribojimai. Dėl artimiausio ES Rytų kaimyno – NVS regiono pažymėtina, kad čia, nepaisant palankių prielaidų (ideologijos ir teisės doktrinos bendrumo ir kalbos), dėl skirtingų politinių ir ekonominių priežasčių integracijos plėtra itin lėta. Straipsnyje daroma išvada, kad posovietinės erdvės šalims reikėtų atsisakyti reguliavimo, grindžiamo tarptautinėmis sutartimis ir modeliais, ir pereiti prie viršnacionalinių įstatymų modelio, juo labiau kad tai padaryti leidžia naujo integracinio susivienijimo – Europos ir Azijos ekonominės bendrijos – struktūra.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
