Maltos, Gozo ir Komino salos, sudarančios salyną centrinėje Viduržemio jūros dalyje, yra glaudžiai susijusios su antikine tradicija. Homeras visas šias salas vadino Trinakija, Skilakas – Melite, Febe ir Lampada. Prieš įsitvirtinant romėnams, salos buvo apgyvendintos finikiečių ir graikų, minimos daugelio autorių, kurie nurodo jas buvus svarbiais tekstilės, aliejaus ir medaus gamybos centrais. Malta dar buvo garsi Junonos ir Heraklio šventykla, žinoma ne tik graikams ir romėnams, bet ir finikiečiams, ir net numidams. Antikos laikais Malta ir Gozo taip pat garsėjo patogiomis įlankomis ir akmens kasyklomis. Vadinamoji Didžioji įlanka, saugoma gynybinio bokšto, buvo Bizantijos laivyno uostas. Minėtos vietovės iki šiol išlaikė graikiškos kilmės vardus. 60 metais, prie Maltos krantų sudužus šv. Pauliaus laivui, saloje priimta krikščionybė. Straipsnyje nagrinėjama Antikos ir krikščionių autorių pateikiama informacija apie Maltos ir Gozo salas.