Pirmasis judintojas ir Universumo vieningumo problema

Santrauka

Straipsnyje analizuojama Pirmojo judintojo samprata ir universumo vieningumo problema Aristotelio filosofijoje. Aristotelio absoliutas yra mąstymas, ir universumas, kaip jo mąstymo produktas, turi būti neprieštaringas. Erdvė ir laikas gali būti laikomi akcidentaliu absoliuto veiklos (savikūros) rezultatu, žemiausio ontinio statuso būties modų – erdvinių-laikinių pirmųjų esmių, išsemiančių savo įsibūtinimo galimybes veikiant „causa finalis“ aktualizacijos metu – atsiradimu ir sunykimu. Universumo struktūra įgyja vieningumo, nebelieka radikalios parmenidiškos ar platoniškos būties-nebūties, idėjos-materijos priešpriešos. Aristotelio Pirmasis judintojas sujungia šiuos universumo sandus, jam materija ir forma tėra specifiniai veiklos aspektai. Aukščiausio ontinio lygmens vyksmas – pastovus absoliuto veikimas – kartojamas žemesniais lygmenimis. Tai gali būti traktuojama kaip mitologinio kosmogenezės ir universumo varianto patobulinimas. Aristotelio metafizikoje akcentuojamas intelektualusis kosmogenezės aspektas: kosmosas – tai save apmąstančio absoliuto minčių materializuotas atspindys. Save mąstantis absoliutas pasirodo ir kaip pastovus kosmoso kūrėjas, kuriam šis kūrimo procesas yra racionalus tikslas.