Straipsnyje nagrinėjamos lenkų kalbos, vartojamos Semeliškių apylinkėse, leksinės ypatybės. Ši teritorija priskiriama Vilniaus tarmių vakariniam regionui, kuriam būdingas regresyvinės, arba minimaliosios, dvikalbystės tipas. Tokiame tarminiame areale lenkų kalbą artimojoje aplinkoje vartoja senosios ir tik nedaugelis viduriniosios kartos atstovų. Viešojoje aplinkoje šia kalba bendraujama labai retai, dažniausiai bendraujama lietuviškai. Pradinių mokyklų, kuriose dėstyta lenkų kalba, buvo tik tarpukariu, dabar veikia tik ugdymo įstaigos, kuriose mokoma lietuvių kalba. Šių dialektinių zonų gyventojai moka rusų kalbą, itin paplitusią tarybinių ūkių klestėjimo laikotarpiu, pasitaiko ir mokančių gudų kalbą. Leksikos lygmuo puikiai atspindi kalbų sąveiką, tiek lietuvišką šių arealų substratą, tiek vėlesniuosius adstratinius ir superstratinius sluoksnius.