VILKAVIŠKIO JAUNUOLIŲ KALBINĖ GIMTINĖ: RIBOS, TAISYKLINGUMO IR PATRAUKLUMO VERTĖS

Laura Geržotaitė, Agnė Čepaitienė

Santrauka


Straipsnyje pristatomas Vilkaviškio jaunuolių kalbinės gimtinės vaizdinių tyrimas. Tiriamoji me­džiaga – pagal perceptyviosios dialektologijos metodologiniais principais parengtą anketą surinkti duomenys.
Moksleivių savimonėje susiformavęs nevienalytis gimtųjų apylinkių šnektos vaizdas – Vilkaviškyje kalbama ir tarminiu, ir netarminiu, ir abiem kalbos variantais. Kalbinės gimtinės kaip tarminės raiš­kos plotas paprastai apima gretimas sritis arba beveik sutampa su patarmės, regiono ribomis. Kalbinė gimtinė kaip bendrinės kalbos zona, Vilkaviškio jaunuolių požiūriu, neatsiejama nuo Marijampolės, kurioje taip pat fiksuota trejopa kalbinė raiška.
Vilkaviškio apylinkėse vartojamos šnektos gyvybingumą ir tęstinumą rodo ne tik beveik pusės res­pondentų pasirinkimas kalbėti tarmiškai, palankus tarmės vertinimas ir jos vartojimas visuose do­menuose, tarmiškai kalbančio žmogaus siejimas su kilme, gyvenamąja vieta, praeitimi, vyriausiąja karta ir pagarba savam kraštui, tradicijoms, bet ir sudėtingas savajai šnektai būdingų tarminių ypa­tybių įvardijimas.


Raktiniai žodžiai


perceptyvioji dialektologija, pieštinis žemėlapis, kalbinė gimtinė, ribos, tarmė, bendrinė kalba, Vilkaviškio zona

Pilnas tekstas:

PDF

DOI: https://doi.org/10.15388/Verb.2016.7.10288