Neformalios edukacinės veiklos raiškos miesto parke prielaidos: Kuršėnų miesto atvejis
Straipsnyje analizuojamos neformalios edukacinės veiklos raiškos miesto parke prielaidos remiantis konkrečiu atveju. Siekiant, kad miestų parkai būtų vertinami kaip priimtiniausias variantas miestų bendruomenės nariams tenkinti edukacinius poreikius ir jų dermę su saviraiškos ir rekreaciniais poreikiais, svarbu tirti parko lankytojų požiūrį į tai, kokios veiklos jiems būtų prieinamos, patrauklios ir skatintų tobulėti. Parkų edukacinės veiklos kontekste aktualizuojama būtinybė tirti parkų lankytojų poreikius ir jais remiantis numatyti siekiamą rezultatą, užtikrinti turinio ir veiklos metodų dermę, ieškoti įžvalgų, leisiančių tobulinti miesto parkų edukacines veiklas. Šiandien vykdoma edukacinė veikla Lietuvos miestų parkuose labiau orientuota į formaliojo ugdymo tikslų siekį ir menkai tekreipia dėmesio į kitus gyvenamosios vietos bendruomenės narių edukacinius poreikius. Miesto parkuose vykdomos veiklos neatliepia skirtingų bendruomenės grupių edukacinių poreikių, jos orientuotos į rekreacinių poreikių tenkinimą, o vietos parkų edukacinis potencialas lieka neišnaudotas. Minėti aspektai leidžia manyti, kad aktualu analizuoti ne tik bendras parkų neformaliosios edukacijos prielaidas, bet tirti ir konkretaus parko edukacinės veiklos patirtį, analizuoti vietos bendruomenės narių požiūrį. Tai ir nulemia straipsnio edukacinę problematiką. Tikslas – remiantis Kuršėnų miesto parko atveju empiriškai ištirti edukacinės veiklos raiškos patirtį ir jos prielaidas miesto parke bei numatyti tobulinimo galimybes.
Atliktas tyrimas iliustruoja, kad šiandien miesto parkas, kaip biologinė, socialinė, kultūrinė struktūra, turi praktinę išraišką ir, tobulinant atskirus jos segmentus, gali skatinti bendruomenės narių sociokultūrinį aktyvumą, dalyvaujant įvairiuose renginiuose ar individualiai.