Lingvostatistiniai duomenys rodo, kad pagrindinių sakinio dalių (veiksnio, tarinio, tiesioginio papildinio) fiksacija senojoje prancūzų kalboje vyko netolygiai. Seniausiuose paminkluose dominuojanti veiksnio vieta yra prepozicija. Postpozicijoje veiksnys dažniausiai vartojamas su intranzityviniais arba kopulatyviniais veiksmažodžiais, t. y. tokiuose sakiniuose, kur nėra priešpastatymo – veiksnys tiesioginis papildinys. Asmeninis įvardis – veiksnys postpozicijoje vartojamas dažniausiai su tranzityviniais, o daiktavardis beveik vien tik su intranzityviniais veiksmažodžiais. Veiksnio postpozicijos laipsnišką išnykimą apsprendžia trys faktoriai: gramatinė tarinio charakiteristika (tranzityviškumas arba intranzityviškumas), vardažodžių linksniavimo subyrėjimas ir pagaliau pačios postpozicijos po tarinio sintaksinė charakteristika, kuri pasirodė būdinga tiesioginiam papildiniui, užėmusiam šią vietą anksčiau, negu prepozicija prieš tarinį tapo būdinga veiksniui. Gramatinė tarinio charakteristika, kaip rodo lingvostatistiniai duomenys, XIV šimtmetyje nebeturi įtakos veiksnio prepozicijai ir postpozicijai. Galima manyti, kad kaip tik tuo metu veiksnio postpozicija, kuri buvo lotyniškos žodžių tvarkos atbalsis, tampa nauju sintaksiniu reiškiniu, primenančiu veiksnio inversiją dabartinėje prancūzų kalboje.