Apie kai kurias su prielinksniais vartojamo infinityvinio papildinio ypatybes prancūzų kalboje
Prancūzų kalbos infinityvas ne kartą buvo mokslinių tyrinėjimų objektu, tačiau ne visi su juo susiję klausimai pakankamai nušviesti. Vienas iš tokių probleminių klausimų yra prancūzų kalbos infinityvo su prielinksniais à ir de arba be prielinksnio (su nuliniu prielinksniu – 0) vartojimas papildiniu.
Galimi tokie infinityvinio papildinio prielinksnių kaitos tipai prancūzų kalboje:
1. veiksmažodis + 0 (à + infinityvas) prétendre 0 (à faire qch.),
2. veiksmažodis + 0 (de + infinityvas) désirer 0 (de faire qch.),
3. veiksmažodis + à (de + infinityvas) commencer à (de faire qch.),
4. veiksmažodis + à (de) 0 + infinityvas (aimer à) de (0 faire qch.).
Atskirų kalbininkų bandymai nustatyti semantinį skirtumą tarp tokių žodžių grupių, kaip:
commencer à faire – commencer de faire,
continuer à faire – continuer de faire,
aimer à faire – aimer de faire ir t.t.,
nedavė rezultatų. Šitos paralelės žodžių grupės yra lygiavertės semantiniu požiūriu.
Iš kitos pusės, šiose žodžių grupėse ypatingą dėmesį tenka skirti prielinksniams. Mokslinėje romanistikoje yra paplitusi nuomonė, pagal kurią prancūzų kalbos prielinksniai à ir de laikomi “tuščiais” žodžiais, t. y. žodžiais ne tik neturinčiais apibrėžtos reikšmės, bet ir reikšmės apskritai. Toks požiūris susilaukia pelnytos kritikos, nes lieka neaiškus tų prielinksnių platus vartojimas su infinityviniu papildiniu, o taip pat paralelių lygiaverčių konstrukcijų stabilumas. Prielinksniai à ir de, nepaisant jų ypatingos polisemijos ir abstrakčios reikšmės, ypač prie infinityvinio papildinio, kur jie sujungia dvi veiksmažodines formas, vis dėlto nėra bereikšmiai žodžiai. Nurodydami, kad tarp duotų dviejų žodžių yra kažkoks ryšys, prielinksniai tuo pačiu įgauna specifinę gramatinę reikšmę.
Prielinksnių à ir de vartojimą žodžių grupėse veiksmažodis + prielinksnis + infinityvas kalbininkai aiškina įvairiai: stilistinėmis jų ypatybėmis, leksikine tradicija, fonetinio sąskambio dėsniais arba stengimusi išvengti gramatinių omonimų toje pačioje žodžių grupėje.
Nepaisant didelių sunkumų, sprendžiant šį klausimą, būtina nustatyti ar prielinksnio pasirinkimas prie infinityvinio papildinio yra visiškai laisvas, ar pagrįstas kokiais nors kriterijais ir tuo pačiu rasti bent pagrindinius jų vartojimo dėsningumus prancūzų kalboje.