Ar gali būti knygos biografija? Pranciškaus Skorinos ir Eriko Pontoppidano leidinių lyginamosios įžvalgos
Šiuo straipsniu, lyginant bibliografinę prieigą prie Pranciškaus Skorinos Mažosios kelionių knygelės (1522) ir Eriko Pontoppidano Norvegijos gamtos istorijos (1752), tvirtinama, kad bandymams parašyti knygos biografiją didelės naudos gali suteikti nuodugnus archyvų tyrimas ir kruopšti išlikusių knygų egzempliorių analizė pasitelkiant naujausias teismo medicinos srities technologijas bei pritaikant labiau įprastinius tyrimo būdus. Tačiau vis dėlto yra iškeliamos abejonės dėl pačių „biografijos“ ir „gyvenimo ciklo“ sąvokų. Šiame straipsnyje yra tiriama Gamtos istorijos parašymo idėjos genezė, rašymo, vertimo procesai, kritinės apžvalgos, visuomenės reakcija, medžiagos surinkimas bei jos išskirtinis palikimas, kuris labai parankiai gali būti lyginamas ir su Skorinos knygos paveldu, atskleidžiant ir svarbių skirtumų. Abiejų autorių gyvenimai sukosi tokiais ratais, į kuriuos pateko ir spaudos inovacija, ir komentarai apie keliones ir vertimus, naujos ar vis labiau paplintančios su kalba ir knygomis susijusios galimybės – ir visa tai iš jų perspektyvos, tikint Dievo gerumu ir Jį šlovinant. Skorinos kelionė jį vedė nuo Polocko ir Vilniaus į Krokuvą ir Padują, link pirmojo Psalmyno ir kitų biblinių leidinių Prahoje, o Mažosios kelionių knygelės – Vilniuje, iki kelionės į Maskvą, Poznanę ir Karaliaučių, o tada atgal į Vilnių ir Prahą. Kaip ir Skorinai, Pontoppidanui teko daug keliauti, jis palaikė ryšius ir susirašinėjo su įvairiausiose tolybėse gyvenusiais žmonėmis. Abi asmenybės susidūrė su apribojimais – visų pirma karo, ligų, politinių ir religinių intervencijų poveikiu bei gaisrais, naikinusiais miestus ir spaustuves. Abu autoriai buvo pasiryžę rašyti vietinėmis kalbomis. Skorina vertėjavo bei sukūrė naują šriftą ir darė viską, kad tik Šventojo Rašto knygos taptų prieinamos visiems suprantama kalba. Skorina prisidėjo prie gudų literatūrinės kalbos raidos lygiai taip pat, kaip Pontoppidano rašymas ir dėmesys dialektams prisidėjo ne tik prie danų kalbos standartizavimo, tačiau ir prie aiškiai išreikštos norvegų kalbos kilmės. Jie abu parašė įžangas savo kūriniams, kuriose pabrėžė, kad jų spausdinimo veiklos tikslas buvo padėti paprastiems žmonėms, Skorinos žodžiais tariant, „susipažinti su išmintimi ir mokslu“. Jų abiejų paveldas yra toli pažengęs nuo literatūrinių klišių, perpasakojimo apie jūrų pabaisų stebėjimą (Pontoppidano atveju) ar daugybės statulų ir kitokio materialaus įamžinimo apraiškų (Skorinos atveju, kuris vis dar išlieka simboliškai įveltas į įvairiausias pretenzijas savinantis jo tautinę tapatybę).
Baigiamoji išvada kalbant apie tai, ar toks tyrimas gali prisidėti prie „knygos biografijos“ ar „gyvenimo ciklo“, yra atsargi; pasiūlomos alternatyvios sąvokos, kurias būtų įdomu patyrinėti. Tarp jų patenka ir „knygos biologija“, kuri atskleistų „gyvenimą“, kuomet knygą jos intelektualusis kūrėjas suvokia turėdamas labai konkrečių tikslų, o tuomet kiti veikėjai ir veikiančiosios institucijos perkuria į kitokią medžiagą, vaizdines ir lingvistines formas. Skorinos atveju tokiais kūriniais tapo įvairūs nestabilūs tekstai – įvairių struktūrų, kurių tik menka dalis išliko, o mes turime tik menkų įrodymų apie tai, kaip šie tekstai buvo naudojami. Pontoppidano atveju buvę trys stabilesni leidimai – daniškasis, vokiškasis ir angliškasis – taip pat buvo iš esmės skirtingi, ir kiekvienas jų gimė po skirtingų spausdinimo ir parengiamųjų bei peržiūros darbų. Vėliau kiekvienas leidimas ir gyveno savo atskirą gyvenimą, kadangi pakartotinių leidimų nebuvo, taigi nebuvo ir knygos genealogijos – tačiau šie gyvenimai buvo itin įvairūs ir pasižymėjo įvairiausio lygmens poveikiu. Tokiu būdu biosferą galima pervadinti bibliosfera. Vienų knygų gyvenimas baigėsi iš esmės jų kūdikystėje, kitos keliavo po pasaulį ir pateko į daugybę rankų, dar kitos buvo subjaurotos, o kai kurios išliko pradinėje vietoje ir simboliškai pažymi jubiliejus ar pasitarnauja politiniais ar kultūriniais tikslais.