Straipsnyje analizuojamos užsieniečių, kalbančių lietuviškai kaip antrąja kalba (K2), sudarytos lietuvių kalboje neegzistuojančios veiksmažodžių formos. Atskiriant okazines klaidas išsamiau analizuojamos tos formos, kurios rodo lietuvių K2 tarpukalbės sistemos formavimąsi. Tikslinėje kalboje vartojami formantai, pvz.: -u, -a, -o, -(i)au, ė, randami sudarytose lietuvių kalboje neegzistuojančiose formose ir nagrinėjama, kaip lietuvių K2 sistema formuojasi tokiu būdu semdamasi iš tikslinės kalbos išteklių palaipsniui integruodama skirtingus elementus. Straipsnyje analizuojama kalbinė medžiaga, surinkta iš septyniolikos skirtingų gimtųjų kalbų ir skirtingo lygio lietuvių K2 kalbėtojų, todėl sistemiškumas stebimas ne tik vieno kalbėtojo kalboje, bet nustatyta ir universalių elementų, būdingų daugeliui, kurie įsisavina lietuvių kalbą. Trumpai apžvelgiant ir veiksmažodžių kamienų tipo galimą įtaką, aptariami veiksniai, lemiantys konkretaus formanto greitesnį ar sudėtingesnį įsisavinimą.