Straipsnyje nagrinėjama, kaip XX a. antroje pusėje Lietuvoje buvo priimamos ir interpretuojamos kairiosiomis pažiūromis grįstos Fluxus meninio judėjimo idėjos, nes greta neįprastų meninės raiškos būdų fluxizmais vadintos praktikos peržengdavo meno lauko ribas. Atlikta analizė parodė, kad tuo metu, o ypač devintą–dešimtą dešimtmetį, vykę meniniai veiksmai ir jų turiniai rėmėsi Fluxus idėjų citavimu, pritaikymu bei operavimu Lietuvoje, tad laisvumas, eksperimentiškumas ir performatyvumas susipynė su politinio atgimimo judėjimu, nacionalinio pasipriešinimo nuotaikomis bei (savi)ironišku santykiu su sovietmečiu. Kairiojo avangardinio judėjimo idėjos Lietuvoje Atgimimo laikotarpiu buvo suprastos ir naudojamos nacionaliniais kultūros bei politikos tikslais.