Šventosios raidės barbariškose tautose
Straipsniai
Vytautas Ališauskas
Publikuota 2012-01-01
https://doi.org/10.15388/Litera.2012.3.2472
PDF

Kaip cituoti

Ališauskas V. (2012) „Šventosios raidės barbariškose tautose“, Literatūra, 54(3), p. 112-117. doi: 10.15388/Litera.2012.3.2472.

Santrauka

Renesanso ir baroko laikais buvo įprasta trijų šventųjų kalbų (hebrajų, graikų ir lotynų) samprata. Drauge buvo sakralizuoti ir jų rašmenys. Straipsnyje aptariami šventųjų raidynų ir kalbų (pirmiausia – graikų ir lotynų) statuso ir likimo LDK bruožai. Vietinės kalbos, vartodamos šiuos raidynus (lietuvių ir lenkų – lotyniškąjį; rusėnų – sukurtą graikiškojo pagrindu), aktualizuodavo ir juos lydinčias vertybių sistemas. Sakraliosios kalbos LDK gyvenime pynėsi su kasdienėmis, kasdienės ėmė savo orumą iš tikro ar tariamo ryšio su sakraliosiomis, galiausiai ir vienas, ir kitas perteikiantys raidynai keitėsi vietomis; natūrali dinamika galiausiai baigėsi lotyniškojo alfabeto, kaip visą valstybę apimančio komunikacijos įrankio ir europinio tapatumo ženklo, įsigalėjimu.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.