Straipsnyje analizuojamas kūrybos lokalizacijos klausimas objektu pasirinkus Ilzės Aichinger apsakymąMano kalba ir aš. Susitelkta ties kalbos raiškos ženklais autoreferentiniame Aichinger rašyme. Siekis – atskleisti, kaip tekste išsidėsto, kaip veikia ir kokias reikšmes įgauna kalba, rašantysis, rašymas, raštas. Teorines prieigas teikia Martino Heideggerio kalbos filosofija bei Jacques Derrida „gramatologija“.
Straipsnio dalyje „Riba kaip kalbos sritis“ aptariamos kalbos sklaidos kūryboje bei kūrybos kalboje aktualizacijos. Kalba Aichinger tekste steigiasi opozicinių savybių sava / svetima sandūroje. Analizė parodo, jog šią opoziciją eliminuoja besiplečiantis kitybės atverčių laukas. Personifikuotos kalbos „sienos kirtimas“, „apsistojimas prie jūros“ erdviškai žymi ribinę situaciją, kuri yra kalbos būties sąlyga.
Dalyje „Kūryba rašte“ gvildenami veikiančių figūrų implikuojami balso ir rašto santykiai: balsas yra kalbančiojo subjekto savybė, antropomorfinį pavidalą apsakyme įgijusi kalba prabilti atsisako. Jos būties būdas yra spektriškas, daugialypis, raštiškas. „Sustingęs rašale“ rašantysis praranda subjektyvybę ir išlieka tik kaip signatūros statusas, o „sustingusi rašale kalba“ grąžinama į rašto „būties namus“.