PYKČIO, BAIMĖS ir GĖDOS metaforinė konceptualizacija lietuvių kalboje: kultūrinio turinio beieškant
Straipsnis skirtas PYKČIO , BAIMĖS ir GĖDOS konceptualiesiems vaizdams, glūdintiems lietuvių kalboje, bei pykčio, baimės ir gėdos jausmų suvokimo, vertinimo ir kalbinės raiškos kognityviniam ir kultūriniam pagrindui aptarti. Mąstymo apie šiuos jausmus tendencijoms atskleisti pasitelkiamos konceptualiosios metaforos, o tam tikrais atvejais – konceptualiosios metonimijos. Nagrinėjami junginiai, vartojami įvairiems pykčio, baimės ir gėdos jausmų aspektams bei su jais siejamoms elgesio normoms ir apraiškoms nusakyti. Tiriamąjį inventorių sudaro pykčio, baimės ir gėdos kategorijoms priklausančios leksemos, sudėtiniai kalbiniai vienetai, sudaryti su šiomis leksemomis arba semantiniu pagrindu reguliariai siejami su jomis, taip pat metoniminio ir metaforinio perkėlimo būdu kilę derivatai ir frazeologiniai junginiai. Straipsnio struktūra grindžiama PYKČIO , BAIMĖS ir GĖDOS konceptualiųjų metaforų išeities domenais. Tokiu pagrindu pirmiausia aptariamos bendro išeities domeno konceptualiosios metaforos, iškeliančios aikštėn pykčiui, baimei ir gėdai bendrus suvokimo dėsningumus (TALPYKLA / UŽDARA ERDVĖ / JUDĖJIMAS AUKŠTYN ir ŽEMYN / PUSIAUSVYRA; ŽMOGUS / PALYDOV AS / PRIEŠAS; ŽVĖRIS / PABAISA / GYVI S; ARTEFAKTAS / KARŠTIS (UGNIS) / ŠALTIS; LIGA), toliau pristatomos konkretiems jausmams būdingos kalbinės konceptualizacijos kryptys (SKAUSMAS / KANČIA; KARTUMAS / NUODAI; GAMTOS JĖGOS / ORAI / TAMSA; AUGALAS (MEDIS / JAVAI); VANDUO (JŪRA / UPĖ); VELNIAS / PIKTOSIOS JĖGOS). Pirmosios suponuoja tam tikras bendras žmogiškąsias jausmų suvokimo ir vertinimo tendencijas, antrosios leidžia įžvelgti jausmų kalbinės konceptualizacijos kultūrinį sluoksnį.