Įvairūs lietuvių žodynai suformuoja tokį sąvokos duona paveikslą: duona yra pagrindinis žmogaus valgis, kepama iš įvairių grūdų miltų, ji gerbiama ir taupoma, turi gydomųjų galių; skaniausia yra namie išsikepta duona; jeigu duonos nėra, žmogus badauja; norint visada turėti duonos reikia daug dirbti, net duonos kepimas yra didelis ir sunkus darbas, kurį reikia dirbti su išmanymu ir meile, kad būtų skani ir kvapni, po jos kepalu dedami ajerai, kopūstų, klevų lapai, ji puošiama ir pažymima šventais ženklais; žmogus duoną lygina su žmogaus veikla, išvaizda; duona yra gyvenimo matas, tam tikrų poelgių vertinimo atskaitos taškas; duonos vietą žmogaus gyvenime atspindi ir derivatai: duonai maišyti, raugti, kepti, riekti, laikyti yra specialūs daiktai, indai; iš duonos ruošiami kiti valgiai.