Pasikeitus valdančiosioms jėgoms, 2012–2013 m. Gruzija sustabdė savo saugumo sektoriaus stiprinimą, sušvelnino retoriką Rusijos atžvilgiu ir pasirinko laukimo bei neprovokavimo taktiką. Rusijos nebelaikymas grėsme Gruzijoje nesutapo su ES ir NATO šalyse stiprėjančio sugrėsminimo kryptimi. Priešingai – Rusijos keliami pavojai Gruzijoje tikslingai buvo nebelaikomi grėsme, stengiantis nedidinti įtampos su Rusija ir vengti galimos agresyvios reakcijos iš Maskvos pusės. Straipsnyje remiamasi konstruktyvistine prielaida, kad pastarųjų metų pokyčiai Gruzijos saugumo ir užsienio politikoje įvyko dėl saugumo tapatybės dinamikos. Ši dinamika buvo galima tiek dėl Gruzijos vidaus pokyčių – elito ir visuomenės sutarimu iš naujo persvarstytų vertybių ir prioritetų, – tiek dėl pasikeitusios tarptautinės aplinkos, kuri susiaurino galimus strateginius Gruzijos pasirinkimus saugumo politikoje. Atsižvelgiant į tai, kokios dažniausiai nurodomos mažųjų valstybių saugumo strategijos, Gruzija išlieka neapibrėžtoje ir neužtikrintoje „strateginio laukimo“ fazėje – kai norima vienu metu ir siekti euroatlantinės integracijos, ir nekonfliktuoti su Rusija. Vis dėlto straipsnyje daroma išvada, kad tokia tarpinė padėtis tarp „aljansų siekimo“ ir „autonomijos saugojimo“ gali būti ne tik strategiškai stokojanti aiškaus pagrindimo, bet ir labai priklausoma nuo išorinių aplinkybių, visų pirma – pokyčių santykiuose tarp Rusijos ir Vakarų.