Atmintis šeimoje: teoriniai aspektai ir buvusio režimo atminties perdavimo tyrimo įžvalgos
Sudėtingi buvusių režimų atminties klausimai, svarstomi valstybės – didelio masto bendruomenės – lygmeniu, neatsiejami nuo „priimančiosios pusės“, atminties vartotojų, kurių gretose išsiskiria pirminės mnemoninės socializacijos erdvė – šeima, artimųjų ratas. Vykstant posovietinei transformacijai užaugusi nauja karta, kurianti santykį su netolima, bet neišgyventa praeitimi, vėl aktualizuoja atminties perdavimo šeimoje klausimus, kurie anksčiau atminties studijų lauke nagrinėti visų pirma ribinių patirčių atminties kontekste. Šiame straipsnyje pateikiama veiksnių, padedančių suvokti atminties procesus šeimoje, apžvalga: tapatinimosi su šeimos prisiminimais, mnemoninės socializacijos, vidinių šeimos ryšių, atminties tarpininkų, santykio su kolektyvine atmintimi. Teorinės įžvalgos papildomos empirinio Lietuvos atvejo tyrimo duomenimis (16 šeimų pokalbiai apie praeitį, suorganizuoti 2018–2020 m.). Vyriausiosios šeimos kartos atstovai dar mena buvusio režimo pradžią, tėvai augo ir brendo jo metu, o trečioji karta augdama susidūrė su valstybės per įvairaus pobūdžio atminties tarpininkus pabrėžiamomis buvusio režimo kaip okupacinio, grįsto represijomis, reikšmėmis. Į nukentėjusiųjų nuo buvusio režimo kategoriją nepatenkančios šeimos narių patirtys tampa nepatogios: struktūruojantis kolektyvinės atminties lygmuo užmeta savotišką kolaboravimo šešėlį, su jomis tampa sudėtingiau tapatintis ir jos nustumiamos į užribį arba reikalauja pa(si)teisinimo.