Lietuvos sankcijų politika kaip geopolitinės daugialypės krizės valdymo priemonė: mažinant atotrūkį tarp maksimalistinių tikslų ir ribotų gebėjimų
Straipsnyje vertinama, kaip Lietuvos institucijos naudojo sankcijas reaguodamos į Rusijos ir jos sąjungininkių sukeltą daugialypę krizę 2020–2025 metais. Jame tiriama, kokios idėjos lėmė Lietuvos sankcijų politiką, kaip jos buvo rengiamos ir įgyvendinamos, kaip buvo valdomos sankcijų pasekmės vykstant krizės eskalacijai. Sankcijos, kaip krizių valdymo priemonė, traktuojamos kaip konfliktuojančių šalių santykių eskalavimo ir (arba) deeskalavimo dalis, o tai gali lemti kitų tarpusavio priklausomybės kanalų instrumentalizavimą arba sukelti vidaus politikos krizes. Teigiama, kad grėsmių suvokimas, kylantis iš agresyvaus Rusijos elgesio instrumentalizuojant skirtingus tarpusavio priklausomybės su ES šalimis kanalus, paskatino Lietuvos sprendimų priėmėjus prioritetą teikti aktyviam sankcijų, kaip vienos iš pagrindinių reagavimo į geopolitinę krizę priemonių, naudojimui tiek bandant jas perkelti į ES darbotvarkę, tiek taikyti nacionaliniu mastu. Tai padėjo sustiprinti institucinius sankcijų politikos formavimo gebėjimus ir mokytis iš patirties sankcijų įgyvendinimo metu. Tačiau tai taip pat atskleidė skirtumus tarp griežtos Lietuvos sankcijų politikos ir atsargesnių Vakarų partnerių pozicijų bei krizių valdymo poveikį vidaus politikai.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.