Santrauka
Remiantis teze, kad individo savivokos ir savikūros procesas turi būti svarstomas atsigręžiant į konkrečius kontekstus (gyvenimo istorijas ir atskiras situacijas), straipsnyje rekonstruojama savęs patyrimo topologija. Be to, savivokos dinamika yra neatsiejama nuo kūniškumo, kurio suvokimas svyruoja tarp „savo kūno“ ir „eksponuojamo kūno“ sampratų (priklausomai nuo to, ar į savivokos modelį įtraukiama Kito – žiūrovo, skaitytojo – pozicija. Straipsnyje pasitelkiami trys personažai, nužymintys savivokos „ekstremumus“: tai 1) maksimaliai sąmoningas savo kūno atžvilgiu dendis, eksponuojantis savo kūną kaip meno kūrinį; 2) fotografuojamas žmogus, aptinkantis konfliktą tarp tapatybės ir reprezentacijos (kaip sukurti patrauklų „paviršių“, kuris atitiktų „vidinį pasaulį“) ir 3) atminties netekęs žmogus, kuriam belieka pasikliauti savo kūno fiziologija ir spontaniškumu. „Technologijoms“ (fotokameroms ir vaizdo kameroms, taip pat ir raštui) šiame straipsnyje skiriamas katalizatoriaus vaidmuo, atskleidžiant savęs patyrimo struktūrą, kuri visada numato Kito (stebėtojo, skaitytojo) poziciją. Teigiama, kad savęs eksponavimo technikos (teatralinės dendizmo praktikos, fotografavimasis, dienoraščio rašymas) yra savikūros medijos, t. y. terpės, kuriose formuluojama tapatumo ir reprezentacijos problema.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
