Resentimentas kaip atminties funkcija: Nietzsche, Deleuze’as, Jankelevitchius
Straipsniai
Jokūbas Andrijauskas
Vytauto Didžiojo universitetas
Publikuota 2020-10-23
https://doi.org/10.15388/Problemos.98.6
PDF
HTML

Reikšminiai žodžiai

resentimentas
Friedrichas Nietzsche
Gilles’is Deleuze’as
Vladimiras Jankelevitchius
atmintis

Kaip cituoti

Andrijauskas J. (2020). Resentimentas kaip atminties funkcija: Nietzsche, Deleuze’as, Jankelevitchius. Problemos, 98, 71-82. https://doi.org/10.15388/Problemos.98.6

Santrauka

Straipsnyje siekiama aptarti Friedricho Nietzsche’s pateiktą resentimento sąvokos tolesnę plėtotę XX a. vidurio prancūzų filosofijoje, pasitelkiant du filosofus – Gilles’į Deleuze’ą ir Vladimirą Jankelevitchių. Nietzsche’s filosofijos kontekste resentimento konceptas įvedamas siekiant paaiškinti perversmą moralėje. Argumentuojama, jog resentimentas turi būti suprastas apeliuojant ne į subjekto, kurio sampratą Nietzsche atmeta, motyvaciją ar išorinių dirgiklių intensyvumą, bet į atminties funkciją. Deleuze’o teorijoje resentimentas suvokiamas kaip užmaršties funkcijos sutrikimo padarinys. Resentimento žmogus, negalėdamas atsikratyti išorinių dirgiklių įtakos, savo frustraciją pakeičia kitų kaltinimu. Dėl šios priežasties kaltinamojo Kito figūra funkcionuoja kaip savotiškas resentimento žmogaus a priori. Jankelevitchius savo ruožtu resentimentą taip pat traktuoja negatyviai, kaip antivitališką fenomeną, kuris prieštarauja užmaršties intencijai. Tačiau Jankelevitchius išplėtoja ir pozityvią resentimento sampratą kaip prielaidą tikram autentiškam atleidimui už skriaudą.

PDF
HTML
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.