Straipsnyje gilinamasi į Kanto žmogaus kaip paskutinio gamtos tikslo sampratą, pateikiant etinę jos interpretaciją. Manoma, kad Kanto prielaidų analizė leis giliau suprasti mūsų pačių hermeneutinę situaciją, kurioje ekologinės problemos verčia permąstyti žmogaus santykį su gamta bei žmogaus egzistencijos prasmę. Remiantis ankstyvaisiais Kanto tekstais, skirtais Lisabonos žemės drebėjimui, bei Sprendimo galios kritikoje pateikiamu didingumo apmąstymu, klausiama, kaip nekontroliuojamo gamtos gaivalo patirtis papildo etinę Kanto gamtos teleologijos viziją. Akcentuojant žmogiškojo pažeidžiamumo įžvalgos svarbą moralinės žmogaus paskirties įgyvendinimui gamtoje, nužymimos gairės interpretacijai, leidžiančiai aktualizuoti Kanto poziciją šiuolaikinės aplinkos etikos kontekste.