Darbe nagrinėjama E. Voegelino patirties sampratos problema: šios sąvokos pozityvi reikšmė nėra detalizuojama nė viename iš autoriaus darbų. Remiantis W. Jameso „Esė apie radikalųjį empirizmą“ ir vėlyvaisiais E. Voegelino darbais, parodoma, jog Voegelino sąmonės teorija yra įsišaknijusi W. Jameso „grynosios patirties“ sampratoje, kuri iš esmės siekė panaikinti epistemologinę bedugnę tarp subjekto ir objekto, fenomeno ir noumeno. Remiantis šia samprata, mentalinė ir fizinė, subjektyvi ir objektyvi tikrovės tėra išvestiniai tam tikros už šias tikrovės sritis elementaresnės ir fundamentalesnės, pirmapradės – grynosios patirties – aspektai. Galiausiai straipsnyje išskleidžiamos ir kitos šio ryšio su Jameso filosofija implikacijos E. Voegelino sąmonės teorijai.