Straipsnio tikslas – apžvelgti gamtos estetinio suvokimo esmę ir galimybes siekianti bent iš dalies objektyviai estetiškai įvertinti gamtinius kompleksus ar teritorijas. Teigiama, kad gamtos estetiniai ištekliai yra visa mus supanti gamtinė aplinka, sukelianti ją stebinčiam žmogui estetinį pasitenkinimą. Grožį sudaro objekto ir subjekto santykiavimas, objektyvi ir subjektyvi dalys kaip realumo ir idealumo dialektika. Objektyvios grožio dalies pagrindą sudaro optimali įvairovė ir harmonija, o subjektyviosios – tikslingumas. Grožio kaip vertybės supratimas yra būtina sąlyga, sprendžiant grožio objektyvumo klausimą. Gamtos objektų estetinio vertinimo pagrindas yra gamtinių veiksnių, atspindinčių atitinkamus objektus ir veikiančių mūsų regėjimo organus, pastovumas ir poveikio stiprumas. Kiekvieno gamtovaizdžio estetiniame vertinime sąlyginai galime išskirti pastovią (normalią) ir momentinę (labilią) estetinę vertę arba grožį. Objektyvaus estetinio gamtos objektų palyginimo galimybės yra ribotos. Įvairių gamtovaizdžių palyginimui reikia sukurti abstrahuotą gamtovaizdžio modelį, turintį visų galimų gamtovaizdžio elementų. Jį sukurti įmanoma tik atlikus detalią gamtovaizdžio estetinių savybių struktūrinę analizę.
