I. Kantas apie gamtos ir žmogaus didingumą

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas didingumo kategorijos ryšys su moralinėmis žmogaus vertybėmis bei su materialistinės pasaulėžiūros postulatais. Pateikiama didingumo samprata I. Kanto estetikoje bei jos kritika vėlesnėje vokiečių filosofijoje. I. Kanto teigimu, tik su laisvu mąstymu susijęs didingumo jausmas padeda moraliniam ir laisvam žmogaus apsisprendimui. Gamtos absoliutus didingumas negali būti išreikštas jokiomis žmogaus meno priemonėmis. Didingumo pajautimas padeda žmogui įsivaizduoti tai, kas yra už pažinimo ribų. Didingumo jausmą tegali pažadinti tik tokie reiškiniai, kurie sukelia mintis apie galutines priežastis, padeda žmogui apvaldyti savo egoizmą ir aistras. J. G. Herderis kritikavo I. Kanto estetiką dėl jos formalizmo. G. Hegelio estetikoje vyrauja tikrasis absoliuto saviraidos pažinimas, kuriam nereikia gamtinių didingumo stebėjimų, laisvos žmogaus refleksijos. Gamtos reiškiniai jam sukelia ne žmogaus didingumo, o menkumo pajautimą. A. Schopenhauerio ir F. Nietzsche’s estetikoje suklesti biologinis žmogaus pradas, kuris yra kraštutinis amoralizmas, socialinė ir intelektinė žmogaus mirtis. K. Marxo žmonių gyvenimo visuomeninių formų tyrimai sugrąžina pagarbą kūrybiniam žmogaus pradui.