Estetinio sprendimo visuotinumo problema I. Kanto filosofijoje

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama estetinio sprendimo visuotinumo problema I. Kanto filosofijoje, aptariami šio filosofo estetikos svarbiausi bruožai. Estetinio sprendimo visuotinumo problema iškilo naujaisiais amžiais, kai skeptinės filosofijos atstovai ėmė abejoti žmogaus galia pažinti pasaulio esmę. Sielos sugebėjimai, I. Kanto požiūriu, gali būti skirstomi į sugebėjimą pažinti, sugebėjimą jausti džiaugsmą ir sugebėjimą kelti sau tikslus. Šie sugebėjimai visuomet apima ir pažintinius sugebėjimus, kuriuos su žmogaus troškimais ir tikslais sujungia meninė kūryba. Grožio jausmo nesąlygoja objekto pažinimas, šis jausmas yra susijęs su žmogaus moraliniais tikslais. Žmonės pripažįsta gražiais objektus, nes šiam sprendimui jie turi bendrą pagrindą kaip pritarimui būtiną taisyklę. Tik ši taisyklė grožio sprendimus padaro visuotinus ir būtinus. Jeigu bendras grožio pojūtis būtų sąlygojamas tik objekto pažinimo, jis negalėtų būti subjektyvus. Visuotiniu skonio sprendimas pasidaro tik dėl neaiškių principų, kurie kyla iš žmogaus mąstymo iš jo pažintinių jėgų žaismo. Skonis visuomet yra sąlygojamas idealios normos, kuri visiems žmonėms yra bendrų jutimų pagrindas.